:* —> ( | )

Dar prieš tai, kai ištiesinę tektonines raukšles žemynai taip pajudėjo, kad Lietuva atsidūrė kažkur atogrąžų zonoje, ieškojau, kuo pakeisti nusibodusius šaltibarščius. Radau dvi alternatyvas.

Pirma - seniai pažįstama gazpacho. Ją žino visi, išskyrus “Prie angelo”. Be reikalo apsidžiaugiau pamatęs meniu. Reikėjo paklausyti to akmens, apdėlioto niekučiais ir aptverto stikline tvorele. Šitas Tado Ivanausko muziejaus interjeras norėjo perspėti, kad čia gausiu ne gazpacho, o skystą šaltibarštį su paprikos gabaliukais ir ketvirčiuotais pomidorais vietoj brokų.

Gazpacho rūšių daug. Bet šita buvo unikali ir nekartotina. Už tokias improvizacijas reikėtų virėją atiduoti viešai sutrypti buliams. Kažaip visi mūsų gazpacho dažnai nepaveja net tetrapakuose Ispanijoj pardavinėjamo Don Simon. Normaliau nebent Barcelonoje, kur tarp Konstitucijos ir Žalgirio pasislėpus. Ir gal dar Terasoje.

Aišku, galima pasidaryti pačiam. Bėda tik, kad valgyti geriausia kitą dieną. Reikia leisti jai pernkavoti šaldytuve, kad skoniai “susidifuzintų”. Jei trūksta valios ir kantrybės laukti, prieš tai nueikit “Prie angelo”. Padeda.

Antroji alternatyva – tikras atradimas. Bent jau man. Tai šalta balta makedonietiška sriuba “Metaxoje”, pilies gatvėje šalia “Sopranų” ledainės. Ji man taip patiko, kad visaip kaip bandžiau ją klonuoti savo virtuvėje. Ir beveik pavyko, kai Basanavičiaus gatvėje radau pirkti tzatziki mišinį. Įtariu, kad panašų deda į užtepėles duonai “Cozy”.

Sriubos pagrindas – panašu, kad kefyras. Tada plonos šviežių agurkų juostelės, šiek tiek raugintų agurkų, česnako, krapų ir gal dar svogūnų laiškų. Aš dar pyliau truputį balto vyno acto, oregano, pipirų ir druskos. “Metaxoje” prie sriubos galima užsisakyti duonos su alyvuogėm. Ji visada šilta ir baisiai gardi.

Taigi pagrindiniai dos&don’ts: “Prie angelo” neiti, gazpacho daryti namie, išbandyti makedonietišką sriubą “Metaxoje”. Ir čia nepaisant to, kad “Metaxoje” prie sriubos ir aš, ir mano bičiulis gavome peilius vietoj šaukštų.

Skirtingai nuo amerikoniškų, juose nėra obuolių ir jų nereikia dėti tarp kojų. Atradau du.

Vienas – quiche. Pilies kepyklėlėje jis žinomas kaip daržovių pyragas su kumpiu. Skanesnio quiche Vilniuje niekas nedaro. Tiesą sakant, ir šiaip niekas nedaro. Nebent Cozy. Bet ten quiche lorrain. Jis truputį kitoks. Labiau apie sūrį nei apie daržoves. Kepyklėlėje į tą pyragą dar deda svogūnų laiškų, juodų alyvuogių ir dar galai žino ko.

Quiche – kaip picos. Receptų daug. Lorraine skaitosi klasikinis. Bet galima improvizuoti. Aš mėgstu su daržovėmis. Dedu cukinijų, paprikos ir pievagrybių. Jei tingisi daryti tešlą pačiam, galima pirkti. Tiesa, nesluoksniuotos tešlos paprastai nerandu. Jei vis tiek tingiu, darau su sluoksniuota. Bet taip skaniai kaip kepyklėlėje tada nesigauna. Tuo tarpu amerikonai parduotuvėse turi ne tik tinkamos, bet net suformuotos į dubenėlius tešlos. Ir viską daro taip.

Kitas mano atradimas – porų tortas. Jo šiandien ragavau Les Amis. Jis truputį labiau lietuviškas. Įdaras man priminė geriausią cepelinų dalį – padažą su spirgučiais. Porai, kumpis ir sūrumas. Be to, porų tortas – sluoksniuotas. Mmmagnifique.

Pirmadienį pusryčiavau su Volodia ir Josifu. Valgėme dešreles su garstyčiomis ir gėrėme elnio akį. Mus aptarnavo Lolitos trumpais, pionieriškų kaklaskarių prilaikomais sijonėliais, o šalia sėdėjo lenkai, į savo šeimą kažkaip įvilioję naivią ispanę.

Šią gyvosios ekspozcijos dalį sudarė jaunesnė teta su vaiku, vyresnė teta ir berniukas skambaliukas. Moteris jis žavėjo savo gebėjimu bendrauti su vaikais, o aplinkinius - raudonais tinkliniais stringais, kurie išnirdavo įkvėpti oro kaskart, kai jis tūpteldavo prie vežimėlio. Almodovaro kameros vertas vaizdas.

Bet į Grūto parką važiavome visai ne meškėnų sidru girdyti ir ne ispaniškos dramos su lenkišku akcentu klausytis. Atsidūrėme čia vedini alkio aliuminio prieskoniui tarybiniame maiste.

Dvi “sasiskos” virusios vandenyje, o šiam išgaravus pakepintos puodo dugne. Šaukštas paprastųjų garstyčių, batonas, metalinės lėkštės ir aliumininiai įrankiai. Tada ragavome barščių ir tarybinį kotletą “prosčaj molodast”. Gerasis sausasis kotletas su kupsteliu grikių ir burokėliais. Viskas kaip tada. Ir absoliučiai “low fat”.

Įėjimas 10 litų. Patiekalai apie 5 litus. Tik elnio akis brangesnė. 100 g. degtinės ir spanguolė už 6 litus. Viskas iš tarybinio meniu. Įprastinį meniu užverčiau, kai pamačiau, kad siūlo sraiges.

Pati kavinė - nyki bernelių užeigų, Palangos Juozo ir kitų kopija. Šiaudiniai stogai, rastinės konstrukcijos ir t.t. Užverti elnio akį ir užsimerki. Šiaudų nebesimato. Atsiduodi tik ausims, kurias tarybiniais himnais petinguoja garsiakalbiai. O tada bėgi suptis ant laivelių ir žasti gėjų teniso badmintono ant pievutės, kur teisėjauja Dzeržinskis.

Čili turbūt vienintelės nekankina migrena dėl sumažėjusio lankytojų srauto Didžiojoje gatvėje. Statybos? Kokios statybos? Iškastum didžiulį kanalą, prileistum Australijos krokodilų, bet būtų tas pats. Vietinė fauna vis tiek šniūrais prie Čili rykiuotųsi.

Stengiausi atsikratyti išankstinių nusistatymų, bet vos įžengus į blogai vėdinamą, visokių kvapų ir riebalų karalystę, mano pastangas ištiko persileidimas.

Padavėja ryškiai pervertina meniu. Po to, kai jį atnešė laiko skaitiniams davė lyg tai būtų sanasis ir naujasis testamentąi kartu. Po 15-20 minučių užsakymą priėmė, o pačio maisto ilgai laukti nereikėjo.

Užsisakiau tirštos meksikietiškos sriubos ir originaliųjų čili salotų. Turiu pripažinti, kad sriuba išties nebloga. Švelnesnė čili troškinio atmaina. Prie sriubos dar priklauso prieš savaitę perdžiūvę, bet ką tik pašildyti tortilijų paplotėliai. Salotos suintrigavo kepintais salierais. Jie čia ne gręžinėliai, o drožlės. Viskas nice, tik kad burnoje traška degėsiais. Degėsius skrandžio gudne gali užkasti majonezu, agurkėliais iš Kėdainių ir papuošti trim vytinto kumpio skiedrom.

Sriuba berods 4.60, salotos - 6.90. Tai paaiškina, ką čia veikia mūsų kokosai, bet ko ieško užsieniečiai? Aplinkui buvo bent trys staliukai nusėsti prancūzų, italų ir amerikonų.

Buvau per daug užsiėmęs, kad išeičiau pietauti. Matyt atrodžiau taip apgailėtinai, kad bendradarbiai parnešė lauknešėlį iš Briusly. Išrinko savo nuožiūra. Ryžiai ir vištienos file kokosinėje špinatų košėje. Tada pasirodė taip gardu, kad kitą dieną pats nukulniavau į Briusly pakartot.

Atidžiai išnagrinėjau meniu ir radau. Pasirodo, tai Himalajų ekspreso klonas su vištiena. Originalus variantas vegetariškas meniu senbuvis. Bet “no meat, no value”. Jei nori išgyventi, turi užsiimti tam tikra kulinarine prostitucija. Įdedi mėsos ir dabar tu patinki visiems.

Valgiau ir raukiausi į kairę ir į dešinę. Taip ir nesupratau, ar mane nuvylė konservuoti špinatai, perkepta višta ir vaistinėle trenkiantys ryžiai, ar tiesiog receptoriai maistui iš lėkštės kelia didesnius reikalavimus, nei tam pačiam maistui iš plastikinės dėžutės.

Todėl kitą kartą nuėjau į Rimi, nusipirkau pagyvenusių salotų plastmasinėje dėžutėje, bandelę su lašiniu ir vaflinių talerių. Tada užsukau į ŠMC kavinę kavos išsinešimui. Iš plastikinio alaus bokalo su šiaudeliu. Prisėdau prie Aiskaudos prototipo ir kartu su išnaglėjusiais balandžiais nesiraukydami viską sukirtom.

Paprastai nusėdu Užupio picerijoje, bet šį kartą ten ir be manęs buvo nusėsta. Nepatingėjau palipti nuo angelo į viršų iki Užupio klasikos. Mažytės, į kišenę panašios kavinukės su vienu staliuku lauke.

Už netingėjimą apdovanojau save šaltibarščiais. Siurprizų čia nelaukiau. Antram sumaniau išsirinkti ką nors lengvesnio. Jokių mėsų ir jokių bulvių. Mozzarellos kepsniukai su šviežių daržovių salotomis atrodė kaip tik.

Bet tik tol, kol jų neatnešė. Išvaizda priminė žuvies pirštelių pusmėnulius. O sudėjus vieną šalia kito – sėdmenis, kuriuos į nelaisvę paėmė celiulitas. Vietoj daržovių salotų gavau tris salotų lapus. Du žalius ir vieną tamsųjį kartėlį. Nors skoniu skųstis negalėčiau, bet labai jau lietuviška žalėsių ir sūrio proporcija. Lipni mozzarella suklijuoja žarnokus ir priklijuoja prie kėdės. Užkąsiu ko nors lengvesnio my a**.

Kalbus ir rūpestingas aptarnavimas iš pradžių kiek užtruko, kol mane pastebėjo lauke. Už tai po to padavėjas nuoširdžiai išgyveno dėl to, kaip maistas įsiteks ant mažo staliuko ir be skrupulų dalinosi savo žiebtuvėliu. Vieta nebloga, bet šitų kepsniukų daugiau nea.

Naujos nuotraukos. Naujas kortelių nuskaitymo aparatas. Ir panaujintas meniu.

Foto kabyklos baruose – geras ir pigus būdas nenusibosti. Tiesa pigus tik sąlyginai.  Nuotraukos (kaip suprantu Kaunecko) čia atspaustos ant prabangiai didelių plokščių. Apsauga turbūt turi darbo ginti juos nuo vakarinių svyruonėlių.

Bet apie meniu. Jis kaip po kapitalinio. Visas wok keptuvėje keptų gėrybių skyrius, vyno užkandų skyrelis, keletas naujų desertų, mano mėgstama tom ka sriuba (panaši į malajų laksa, tik ne tokia aštri) ir viskas, ko dar nepastebėjau.

Šiandien įsisukau į Singapūro nūdlus. Iš naujo meniu dar esu ragavęs pancit bihon hibon gibon something ir chopsuy. Visi trys iš to paties wok skyriaus. Visi trys patiko. Singapūro nūdlai – tai kalnas stiklinių makaronų, maltos jautienos, morkų, salierų, pievagrybių ir kiek per mažai kario. Kalnas, pabarstytas sezamo sėklomis ir apkaišytas laimo skiltelėmis, kad skonis pradėtų spardytis.

Visos porcijos čia kalnietiškos. Todėl labiausiai apsimoka valgyti dviese. Vieną sriubą ir vieną antrą perpus. Gausis kokie 12-14 litų už pietus. Kadangi šįkart valgiau vienas, tai pusinių davinių aš negavau.

“Ir aš turbūt nenorėčiau kepti kaip visą, o dolerių gaut dvigubai mažiau”, - mąsčiau eidamas atgal į darbą ir žaisdamas liežuvio galu dantų slalomą. Kortelės kortelėmis, o krapštukų Woo dar trūksta. 

Pastebėjau, kad mano nusivylimai viešuoju maitinimu susiję su tuo, kad tai, ką randi viduje neatitinka lūkesčių, kuriuos sukelia iškabos, interjeras ir pan. Tokių vietų pas mus daug. Virš durų parašyta “kavinė”, valgai kaip valgykloj, o moki kaip restorane.

Užėjau į “Chebbo” ir radau švarų, nenunešiotą canteen’ą. Tokių senamiestyje žinau du. “Chebbo” ir “Gusto blyninė”. Tik pastaroji išgyvena virtuvinę šizofreniją. Canteen’as wannabe lounge’as.

O “Chebbo” yra labiau what you see is what you get vieta. Nesiruošiu vertinti čebureko gastronominės  vertės ir tai visai ne odė čeburekams, kuriuos statistinis lietuvis yra įpratęs kramtyti su Palangos smėliu tarp dantų. Veikiau panegirika maitinimo įstaigai, kuri žino savo vietą.

Smagi iškaba (galėtų būti čeburaška), ryškus interjeras ir savitarna. Papietavau maždaug už 8 litus. Gavau čebureką ir kažką panašaus į šiupininę. O grįžęs į ofisą gavau dar ir galvą kišti po stalu kaskart, kai tik užsimanydavau atsirūgti. Drabužiai kvepėjo visą dieną viliodami valkataujančius senamiesčio šunis.

Bet juk blogiau, kai taip atsitinka pavalgius “restorane” (pvz., pas kokį nors brangų kinietį).

Gerai neatsimenu, kur tai buvo. Pavadinkim tą miestelį pvz., Culo Negro. Pietų Ispanijos pakrantėje tarp Gibraltaro ir Malagos tokių daug. 3-4 žvaigždučių betono katakombos turistams, kurių galiojimo laikas į pabaigą. Visi baisūs kaip vienas. Arba tiesiog išlepau nuo jaukaus Sevilijos senamiesčio šurmulio. Bet kai leidžiasi saulė, o tu neturi, kur dėtis, išrankumą išjungi ir sustoji čia.

Nepasitenkinimą nusprendžiau išmirkyti aluje, todėl leidausi per ilgą, visą pakrantę besitęsinčią gatvę. Vienoje pusėje nutriušusios lauko kavinės. Kitoje jūra, į kurią saulė nei teka, nei leidžiasi. Taisyklė “kuo šlykštesnė vieta, tuo geresnis maistas” čia negalioja. Čia kitoks išmatavimas. Viskas turistams, kad jie ne tik jaustųsi kaip namie, bet ir valgytų kaip namie.

Visgi po gero pusvalandžio suradau vietą, kurioje buvo ir tapas, ir cruz campo alaus. Pamatęs kainas nudžiaugiau. Užsisakiau 3. Dar pabijojau, kad nebūtų per daug, o tada gavau tris pelenines.

Pasimoviau ant kainos – euras penkiasdešimt vienas. Vienas trupinys. Chorizo vyne – tai viena gėdingai trumpa sardelė. Ir ta perpjauta perpus, atseit dvi. Tortilija – degalinėj skanesnė. Serrano su melionu – viena į tris dalis padalinta skiltelė meliono, įvyniota į našlaitį permatomo kumpio gabalėlį.

Galutinai persiutau ir pasikviečiau padavėją.

“Dar ko nors, pone?”.

“Dar vieną alaus, ačiū.”

Kai pasensiu, būsiu ispanas. Nes ten pensininkai vakariniuose lokaluose sudaro daugumą. Jie išsirėdo ir eina gerti alaus, ryti tapų ir suplyšti iš juoko.

O tai ką jie valgo – dieviška. Prieš tęsdamas odę viskam, kas ispaniška, perspėsiu, kad galiu truputį pagražinti, nes turiu ispanomaniją. Galiu net kokią muilo operą žiūrėti, jei tik ji pakankamai blogai sudubliuota ir gerai girdisi tenykštė šnekta. Nors castellano tartis ir labiau prie širdies nei meksikonų.

Štai ko ten išmokau.

1. Pakrantę (su nedidelėm išimtim) palik D&G ir Channel žinovams rusams, vokiečių pensininkams ir britų vilkikų vairuotojams. Važiuok į Sevilla, Granada arba Cordoba.

2. Sevilla gražiausia balandžio mėnesį, kai vyksta feria de Sevilla, ir visos damos įsispraudžia į flamenco suknes.

3. Sevilla brangiausia balandžio mėnesį, kai vyksta feria de Sevilla, ir kiekviena viešbučio žvaigždutė kainuoja po 100 eurų.

4. Constantina – ne Sevilijos Žvėrynas, o už 90 km nuo miesto esantis kaimelis. Ten kaip ir Sevilijoje yra Miraflores gatvė. O pavadinimas Constantina de Sevilla tik todėl, kad ir kituose regionuose yra Constantinų.

5. Kuo šlykštesnė vieta, tuo skanesnis maistas.

6. Kai mėtai ant grindų krevečių nuočiulpas, popierines servetėles ir spjaudaisi alyvuogių kauliukais, nesidairyk, nes išsiduosi, kad tau pirmas kartas.

7. Fainiausi padavėjai – pasitempę 50-mečiai vyrai.

8. Restoraninė ispanų kalba galėtų turėti atskirą kursą, nes skirtingų dydžių krevetės turi skirtingus pavadinimus, kuriuose nėra žodžio “krevetė”. Įsivaizduokit kokį užsienietį, kuris žino kaip mėsa, kaip žuvis, žino net kaip kiauliena, aviena, tačiau bejėgis prieš tokius žodžius kaip “palengvica”.

9. Andalūziškas gazpacho patiekiamas su lėkštele smulkiai suchopintų daržovių ir  džiuvėsėlių.

10. Paella visur vadinama Paella de arroz – ryžių paella. Gal yra ir kokių manų paella. Ypač smagi paella de arroz negro su kalmarų rašalu. Gaila, kad namie pasidaryti autentiškos paellos beveik neįmanoma. Visas skonis iš to, kad  ant ryžių pilamas šviežių jūros gėrybių nuoviras. Iš šaldytų jūros gėrybio to negali tikėtis.

11. Ispanai viską valgo su duona ir mėgsta pridėti tokių traškių baltos duonos lazdelių.

12. Paprastai viduje galima rūkyti.

13. Autostrados (Sevilla-Cadiz) degalinėje tapas geresni nei costa del sol pakrantės paplūdimio kavinėse. O du žmonės gali pavalgyti už 10-12 eurų.

14. Chorizo dešra gali būti tarybinių sardelių pavidalu.

15. Pievagrybiai gali būti skanūs. Ypač jei apkepti alyvuogių aliejuje su česnakais ir serrano kumpio spirgais.

16. Mažos smirdančios maisto krautuvėlės turi nerealių kumpių ir dešrų pasirinkimo.

17. Iššvepluoti “cruz campo” lengviau nei “cerveza”, o rezultatas tas pats – gauni alaus.